nė motais

Noriu sužaloti save:

sutrumpinti iki skiemens,
iki raidės -
balsio ar priebalsio,

iki neigiamo aritmetikos ženklo,
išnykstančio už
realumo trajektorijos.

visur tik mintys, istorijos,
sutrumpinti svetimų gyvenimų tekstai.

citatos būties, kurios niekada nepatirsi:

atdari langai į svetimus gyvenimus.

Rodyk draugams

gimiau ne vietoje:
vėluodama mėnesį
sujaukiau savo likimus,
gyvybes ir
astronominius ženklus,
triukšmingus burtažodžius,
suvėliau nuosaikius delnų
raižinius.

išdraikytos karmos tinklais
mane sugavo drėgnoje
motinos upėje,
adatų dūriais prikėlė
motinos kūną
ir prismeigė mane prie
šito gyvenimo.

Rodyk draugams

Gatvėse šūkauti nemandagu. Automobilių niekuomet neperšauksi, žmonių šurmulys užkiš gerklę, vatiniu gumulu užtaisys, ir iš viso to šaukimo teliks neaiškus vapėjimas.

Šv. Ignoto gatvėje tyliau, bet atstumas tąkart buvo toks ištįsęs, kad šaukti neišdrįsau.

Šiandien trys metrai įtikino kreiptis į pravažiuojantį D. Vieną dieną taip ir turėjo įvykti - kaip tik šiandien kai baltojo vėjo kupina galva keliavau atgal į dirbtuves, ir staiga keturias mano akis ir penkias asmenybes perskrodė siauraratis dviratis, minamas pažįstamo profilio - tiesa, nosis pasirodė kiek kitokia, nors vis dar lygiai taip pat truputį strazdanota.

Galiausiai žodžiai ėmė trūkinėti - matyt, dėl to triukšmo Pylimo gatvėje. Susitiksim kur nors netrukus, bet nežinia nei kur, nei tiksliai kada.

Gyvename tame pačiame mieste. Dabar akys blizga truputį kitaip. O gal pasimatom per tylas, mano mielas, pasimatom?

Rodyk draugams

jūs taip gražiai svajojate, kad verčiate imti ir įsimylėti.
nustokite, mieloji, nustokite.

http://www.blogas.lt/NaktiSkaiciuojuAvis/383479/

Rodyk draugams

niekuomet nesirgau nemiga.

Rodyk draugams

O žinot, ateis toks laikas, kai mes pasakosim apie blogus/tinklaraščius, ir jie klausysis mūsų taip kaip mes klausom istorijų apie telegramas ir telegrafus. Ir jie galvos: ak, kokie jie seni, sakys, kokia romantika tie blogai, nes tuomet blogai bus išnykę.

Rodyk draugams

Jau pavasaris
ir išleistų plaukų
skersvėjuose plakasi
žieminės baimės,
ir tuoj išbirusios
prigirdys plūstančią
kanalizaciją ir tūnos
po miesto skarda ligi
šv. Martyno,
ligi beateinančio rudenio,
plikakūnių medžių
siūbavimo
paupio alėjose.

Rodyk draugams

Jie neindikuos tavo gyvenimo,
neišrašys vaistų nuo
tavo nemigų,
netgi nesumos
tavo minčių pertrūkių,
sutupdytų gerklės
laktose.
Kišeniniai žibintuvėliai -
tai jie -
nakties žibintai tamsiose
miego alėjose.

Vaikštau po jūsų miestą,
jaučiu jūsų inertiškus kūnus,

Bet ką tu,
prisigeriu upės, žuvų pėdų,
ant kranto vokiečių armijos
nusėdėtų pavasarių.
iš miesto išvežtų
žydų inertiškų kūnų
prakaito.

Bokšto belangėj
sustipus žiema
niekuomet neišeina į miestą,
nukirptus plaukus
tik pina, šukuoja.

Jie nediagnozuos tavo gyvenimo,
sutarkuotų minčių ledonešiai
upėse.
Jau.

Rodyk draugams

auginu savyje
moterį, mažutę tavo
žmoooną,
išmintingais antakiais.

Mokau ją tave mylėti,
tave godoti.

Mokau ją virti ir kepti,
megzti kojines,
glostyti tavo galvą,
ją mokau
švelnaus rankos mosto,
užglostančio tavo smilkinius,

mokau tai visko,
bet kad ji
ne-iš-tų,
kurios moka šitokius
mokslus įveikti.

Rodyk draugams

Buvau tobulas žmogus - nuolat
atsakinėjau į klausimus,
jei man kas nors jų užduodavo,
buvau tobulas visuomenės
mažasis smagratis,
nešantis mechanizuotą
atsakomybę už svetimus gyvenimus.

Buvau tyla tyloje,
jei reikėjo,
arba triukšmas turgaus bruzdėjime
vėlų šeštadienio rytą.

Buvau ir esu:
trumpa mintis,
medžio žievės vaga,
esu kur esu,
kur mane paskutinįsyk padėjo.

Rodyk draugams